Raseinių Nepriklausomybės gynėjų aikštės architektūrinė koncepcija

Raseiniai – senas, turtingą istoriją turintis miestas. Analizuojama teritorija- seniau buvęs itin tankus žydų prekybinis kvartalas. Nuo pat miesto atsiradimo iki Antrojo pasaulinio karo miestas turėjo vieną pagrindinę aikštę. Per II pasaulinį karą išgriautai ir vėliau medžiais užsodintai teritorijai 2003 m. suteiktas „Nepriklausomybės gynėjų aikštės“ pavadinimas. Palikus Raseinių centre tuštumą buvo pažeista miesto originali struktūra egzistavusi 700 metų.

Palyginus su kitais panašaus dydžio Lietuvos miestais (Jurbarkas, Anykščiai, Prienai) Raseiniai turi kelis neįprastus bruožus: miestas turi dvi centrines aikštes, labai didelę centro teritoriją (centrinė dalis sudaro apie 12% miesto ploto), kai tuo tarpu Jurbarko centras užima 2,5%, o Anykščių centras 3,2% miesto teritorijos ir neįprastai ilgą viešųjų erdvių ašį (895 m), kai vidutiniškas nueinamas atstumas mieste 500m. Siekiant išlaikyti tokią ilgą viešųjų erdvių grandinę reikia formuoti bent tris lokalius centrus.

Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane Raseiniai priskirtini C kategorijai – miestas, siūlomas naujoms regioninių centrų funkcijoms atlikti. Jam būtinas esamo socialinio ir ekonominio potencialo aktyvus stiprinimas bei renovacija. Norint, kad miestas būtų aktyvus rajoninis centras, kai mažėja miesto gyventojų skaičius, būtina išnaudoti vidinius teritorinius resursus, tankinti ir stiprinti centrą. Viešosios urbanistinės erdvės yra veiksmingos tik tada, kai užtikrinama jų kokybė, o ne kiekybė. Per didelis aikščių, parkų, skverų skaičius yra neracionalus sprendimas. Todėl siūloma analizuojamą teritoriją bent iš dalies užstatyti, taip sukuriant jaukesnę, miesto mastelį labiau atitinkančią erdvę. Pastatų ir viešosios urbanistinės erdvės kompleksas sustiprintų socialinę ir ekonominę miesto centro funkciją.

Kalbant apie didelius prekybos centrus mieste, Europoje yra dvi pagrindinės praktikos: olandiškoji – kai prekybos centrai statomi už miesto ir stiprinami smulkūs verslai miesto centre ir vokiškoji – kai prekybos centrus leidžiama statyti miesto centre, tuo pačiu išnaudojant jų kuriamą infrastruktūrą ir trauką. Pastarasis variantas daugiausia naudojamas Lietuvoje siekiant sukurti sinergiją: prekybos centras laikinai tampa dominuojančiu traukos centru, tačiau ilgainiui aplink ima kurtis mažieji verslai, trauka ir žmonių srautai išsiskirsto taip padidindami bendrą centro aktyvumą. Tokia pačia praktika siūloma vadovautis ir Raseiniuose: išnaudoti jau esamą prekybos centrą priešais projektuoją teritoriją, sukurti alternatyvų prekių ir paslaugų klasterį ir taip didinti viso miesto centro trauką, urbanistinės struktūros vientisumą ir formuoti aktyvaus ir patrauklaus miesto įvaizdį.

Teritorijos tvarkymo koncepcija remiasi trim pagrindiniais teiginiais: analizuojama teritorija turi būti bent iš dalies užstatyta, pastatai ir jų formuojamos erdvės turi atitikti istorinį mastelį, kompleksas turi atitikti miesto centrui keliamus polifunkciškumo reikalavimus.

Pagrindinė idėja: sugrąžinti turgų į miesto centrą, skatinti vietinių meistrų ir amatų kūrimąsi. Projektuojamose dirbtuvėlėse taip pat galėtų būti vykdoma edukacinė veikla, rengiamos parodos, koncertai. Kad viešoji erdvė būtų lankoma visus metus, organizuojamos paprastos ir nebrangios funkcijos – mugės ir turgus vasarą, kalėdinis miestelis ir čiuožykla žiemą. Minint valstybines šventes aikštėje gali būti rengiami mitingai bei koncertai. Kompleksas formuoja gyvybingo ir kūrybiško miesto – regioninio centro įvaizdį.

Erdvei parenkamas istorinės miesto turgaus aikštės mastelis. Pastatų tūriai artimo dydžio į prieš tai buvusius: vieno ir dviejų aukštų su mansarda, šlaitiniais stogais. Visa teritorija skaidoma į šias pagrindines zonas: skvero, aikštės, vidinių kiemelių, utilitarioji – parkingo.